„ Kelias, kuriuo rytais reikia leistis mokyklon, eina per mažą  upeliuko slėnį. Miestelis matyti plynėj už daubos. Už miestelio jau prie miškų – Dubysos slėnis. Plentas vakaruose ir Dubysa rytuose riboja pasaulį…

      Mokykla, savaime suprantama, miestely. “

      Šie ir kiti  Romualdo Ozolo romano „ Pradžių knyga“ žodžiai abiturientus, mokytojus, tėvelius ir visus mokyklos bendruomenės narius lydėjo Paskutinio skambučio šventės metu.  Mokyklos direktorius R. Gorys, III gimnazijos klasės mokiniai , abiturientų auklėtoja J.Formanskė, pirmoji mokytoja V.Bagdonienė ir tėveliai linkėjo abiturientams nebijoti svajoti, siekti profesinių aukštumų, dalinti aplinkiniams gėrį, būti drąsiems,  mylėti savo šalį ir gimtinę.

     „ Kas yra tas tolius menantis nerimas, kurį nešiojam savy ir vadinam  gyvenimu ?

     Kas ir kodėl užraugė tą keistą dalyką , vadinamą žmogaus gyvenimu,  žmonių gyvenimu, tiesiog gyvenimu, gyvastim?...

     …Ar supranti, kodėl tu pats visą gyveimą viską pradėdavai nuo nulio, tuščioj vietoj? Nežinai.

-          Bet negi dėl to aš negaliu klausinėti ir klausti?

-          Gali. Nieko daugiau tau  nelieka. “ ( R.Ozolas „ Pradžių knyga“ )

Straipsnio autorė Daina Augaitienė.